KŪRYBINĖ GRUPĖ

VAIDINA

Hamisi Bazili (Alias), James Gayo (Kosmos), Glory Mbayuwayu (Antuanetė), Salum Abdallah (Salum), Tito D. Ntanga (Tėvas), Riziki Ally (Motina), James P. Salala (Adin), John S. Mwakipunda (Anula)

FILMĄ KŪRĖ

Režisierius / Noaz Deshe

Scenarijaus autoriai / Noaz Deshe, James Masson

Operatoriai / Armin Dierolf, Noaz Deshe

2-oji kamera / Nassos Chatzopoulos

Montažas / Noaz Deshe, Xavier Box, Robin Hill, Nico Leunen

Muzikos režisieriai / James Masson, Noaz Deshe

Garso režisieriai / Elie Chansa, Niklas Kammertöns, Thomas Wallmann

Kostiumų dailininkai / Sandra Leutert, Caren Miesenberger

Meno direktoriai / Smith Kimaro, Deepesh Shapriya

Kino aikštelės prodiuseriai / Vanessa Ciszewski, Francesca Zanza

Prodiuseriai / Ginevra Elkann, Noaz Deshe, Francesco Melzi d’Eril

Gamybos kompanijos / Asmara Films, Shadoworks, Mocajo Film

Koprodiuseriai/ Alexander Wadouh, Matthias Luthardt, Babak Jalali

Bendros gamybos kompanijos / Chromosom Filmproduktion, French Exit, Phantasma Films, Real2Reel

Rėmėjai: Nipkow Programme, Goethe-Institut Tanzania, Alliance française Dar es Salaam

Vykdantieji prodiuseriai / Ryan Gosling, Stefano Gallini-Durante

Prodiuserio asistentai / Matteo Ceccarini, Eva Riccobono, Luigi De Vecchi, Depart Foundation, Andreas Hommelsheim

Formatas / DCP, spalvotas, 1:1.85

Trukmė / 115 min.

REŽISIERIAUS PASISAKYMAS

„Besiruošdamas mokytojauti Dar es Salame, didžiausiame Tanzanijos mieste, sužinojau apie albinosų medžiokles Rytų Afrikoje. Nusprendžiau apie tai sukurti filmą: realią kroniką apie jauną žmogų, gimstantį tarsi su kaina viršugalvyje, asmenį, kuris turi skubiai suvokti savo fizinę būklę, prieš ateinant mirtinam pavojui. Jūs patys galėsite patirti, ką reiškia būti tarsi laukiniam žvėriui budriam ir visad pasirengusiam gintis. Turite susitaikyti, kad jūsų vieniši troškimai tampa artimiausi draugai ir vienintelis būdas išlikti. Svarbios tik tos istorijos detalės, kurias personažas sugeba suvokti, o kontekste esanti politinė ir kultūrinė informacija turėtų būti priimama tik jausminiu būdu. Tam, kad pavyktų sėkmingai sukurti filmą, turėjome neatkreipti į save dėmesio, elgtis tarsi būtume vietiniai bei pasirūpinti, jog visi aplink jaustųsi saugūs ir drąsūs”. -Noaz Deshe

INTERVIU SU REŽISIERIUMI NOAZ DESHE
APIE FILMĄ „BALTAS ŠEŠĖLIS”

Kodėl Jūs pasirinkote būtent šią istoriją savo debiutiniam filmui?

Mane labiausiai motyvavo šios istorijos aktualumas ir finansinių resursų trūkumas, kurį priėmiau kaip iššūkį. Galbūt galėčiau tiksliau atsakyti ateityje. Idėja gimė staiga, ir buvo akivaizdu, kad tai neatidėliotina, kad tai privalo būti padaryta ir tučtuojau. Pati idėja diktavo sąlygas ir buvo nesibaigiantis entuziazmo šaltinis toliau tęsti filmo kūrimą. Nepaisant daugybės abejonių ir klausimų, kurie lydėjo kūrybos procese, tai buvo jaudinanti patirtis.

Kodėl pasirinkote būtent filmą kaip būdą išreikšti savo kūrybiškumą?

Kinas nėra vienintelė priemonė, kurią naudoju komunikuoti savo idėjoms. Jaučiu tikrą pasitenkinimą, kai pavyksta sujungti kelis skirtingus mano interesus. Nuoširdžiai trokštu, kad filmo kūrybos procesas nuvestų į tai, ko nežinai, atvertų ir suardytų kasdienybę bei išmokytų apie tai, kaip iš tiesų suvoki savo aplinką. Jeigu filmo istorija gali pasiūlyti nors
truputį šių patirčių, tuomet privaloma į tai leistis. Tai būdas pasiklysti idėjose ir jų neverbalioje formoje, tarsi patirti atostogos nuo kasdieninio mąstymo.

Sukurta daugybė dokumentinių filmų apie Afrikos albinosų bendruomenes. Ar yra viena konkreti, kuri Jus įkvėpė? Kodėl pasirinkote kurti vaidybinį filmą?

Tanzanijos BBC kanalo žurnalistė Vicky Ntetema, kuri laimėjo „Drąsios žurnalistikos“ apdovanojimą už savo reportažą apie albinosų padėtį Tanzanijoje, tapo mano pirmąja įkvėpėja. Kuo daugiau tyrinėjau ir domėjausi šia tema, tuo labiau aiškėjo, kad vienintelis būdas tinkamai perteikti albinoso patirtis yra vaidybinis filmas, paremtas realiais gyvenimiškais faktais. Fikcijos kūrimas leidžia atkreipti dėmesį į mažas detales ir istoriją rutulioti apie svarbiausius dalykus. Be to, gali leisti sau eksperimentuoti, kuriant savo norimą istorijos liniją.

Be abejo, galima kurti dokumentinį filmą, tačiau tuomet vystyti istoriją daug sunkiau. Scenarijaus turėjimas suteikė man laisvę panaudoti filmo dokumentiką, nes aš galėjau išlaikyti pasakojimo liniją ir būti tikram, kad veikėjų istorijos praves žiūrovus pro chaosą aplinkoje. Žinojau, kad žudynių Afrikoje tema reikalauja labai atviros priegos. Filmavimo planavimas turėjo būti sklandus, į klaidas ir nuklydimus reikėjo žiūrėti dinamiškai bei pozityviai. Kūrybinis procesas yra nuolatinės derybos tarp realybės ir filmo esminių pasakojimo elementų.

Manau, kad tai labai įdomus kūrybos būdas, nes reikia būti ypač atidžiam, dirbant su jautriais klausimais, ir pasikliauti savo intuicija.

Filmo scenarijus buvo parašytas per trumpą laiką. Ar Jūs ūmai sukūrėte Alias personažą? Kodėl pasirinkote šią istoriją pasakoti iš jauno berniuko perspektyvos?

Taip, pirma mintis apie tai, kad berniuko vardas turėtų būti Alias, o istorija paaiškėjo, kai vieną naktį susapnavau vaizdų virtinę, kaip Alias slėpdamasis bėga. Šias vizijos užsirašiau ir nusipiešiau. Šią istoriją pavadinau „Baltu šešėliu“, realistine istorija apie jauną berniuką, kuris gimė tarsi prekė su nustatyta kaina, asmenį, kuris turi skubiai suvokti savo fizinę būklę, prieš ateinant mirtinam pavojui. Net abstrakti filmo idėja atrodė ypač vaizdinga.

Filmas turi savitą stilių, tam tikrais aspektais jis panašus į reportažą, kai vaizdas kuriamas filmuojant su delnine kamera, iš kitos pusės, tai labai rafinuotas ir detalus kūrinys, kai kalbame apie garso režisūrą, kadrų pjūvių ir montažo pasirinkimus. Kodėl pasirinkote tokį kombinuotą istorijos vaizdavimo stilių

Vienintelis techninis sprendimas, kurį padariau, buvo siekis, kad tai atrodytų kiek įmanoma įtikinamiau, detaliai atspindėtų tikrovę. Iš tiesų, aš nelabai žinau techninių niuansų, išskyrus sinchroniškumą. Filmavimo stilius yra labai subjektyvu. Kai kurie sprendimai kyla intuiciškai, remiantis surinkta informacija ir faktais.

Naudodami filmavimo techniką, turėjome būti jautrūs. Per didelių techninių resursų turėjimas gali sutrukdyti plėtoti pačią idėją. Į tai reikia atsižvelgti, kai filme vaidina neprofesionalūs aktoriai ir ypač vaikai, tad stengėmės naudoti tik būtiniausią techniką. Daugiausia filmavome viena kamera, naudojome natūralią šviesą arba rankines lempas, išskyrus masinėms scenoms. Filmavimo procesas turėjo būti puikiai suorganizuotas ir surepetuotas. Kai viskas scenai paruošta bei kūrybinė komanda žino, kaip manevruoti aikštelėje, tuomet techninius niuansus gali pamiršti ir reaguoti tarsi matytum tai pirmą
kartą. Toks santykis tarp aktyvaus ir pasyvaus kūrybinio proceso stebėtojo – labai įdomus ir jaudinantis.

Kalbant apie filmo garso takelį, siekiau, kad muzikos vaidmuo būtų padėti įsijausti į emocines ir fizines Alias jausenas, atkartotų jo tapatybę ir charakterį. Pagrindinis filmo istorijos tikslas yra įgauti patirčių, likti jautriam ir nepaliauti užduoti klausimų.

Ar galite papasakoti kaip vyko aktorių atranka?

2010 metais mano draugas Matthias Luthardt pakvietė mane mokyti trumpametražių filmų kursuose Dar es Salame, Tanzanijos sostinėje Rytų Afrikoje. Mes buvome globojami Tanzanijos Gėtės instituto ir prancūzų aljanso, o mūsų tikslas buvo nufilmuoti
trumpametražį filmą su grupe vietinių talentų. Rinkdamas medžiagą kitiems filmams pradėjau skaityti vietinius šaltinius, tokius kaip žinios, elektroniniai dienoraščiai, tuomet labai greitai pastebėjau pagrindinius įvykius transliuojamus Tanzanijos medijoje, kai albinosų medžiotojai yra apkaltinami šamanizmu. Taip gimė idėja filmui, o vesdamas trumpametražių filmų kursus ir seminarus susipažinau su daug bendraminčių.

Prancūzų aljansas užleido savo pastatą filmavimui, kur kiekvieną vakarą žmonės vaidindavo scenas iš filmo. Graikų kilmės režisierius ir operatorius Nassos Chatzopoulos, kuris taip pat vedė seminarus trumpametražių filmų kursuose, buvo mūsų inkaras Dar es Salame. Jis atvėrė mums savo namų duris ir pakvietė visus savo draugus ir kolegas, kurie mums labai padėjo. Supažindino mane su Hashim Rubanza, kuris man padėjo atrinkti aktorius filmui. Mes su Hashim nusigavome iki kelto, kuris kelia iš skurdžios miesto dalies į moderniąją. Ten pradėjome aktorių paieškas, paremtas vidiniais jausmais. Pavyzdžiui, įeiname į žuvies turgų ir pamatome vyruką, sėdintį ant kėdės ir vadovaujantį žvejams. Jis tai daro labai ramiai, todėl mes jį pakviečiame būti vienu iš mūsų gaujos narių.

Tai mums buvo neįprastas spėliojimo žaidimas, didžiulis iššūkis įtikinti kuo daugiau įdomių nepažįstamųjų, kurie ateitų išbandyti save filmavime. Sukūrėme ilgą kalbą ir po kelių valandų jau turėjome tam tikrą režimą, ritmą. Kiekvieną dieną žmonės, surinkti iš gatvės, vaidindavo pagrobimo, banko apiplėšimo, įsiveržimų į namus ir meilės scenas. Mums labai padėjo puikus vietinis veikėjas Andrew Panja, kuris į komandą kvietė daugiau atlikėjų iš savo pažįstamų rato. Mes pasirinkome jo brolį. Tito, kuris filme vaidina Alias tėtį, vienintelis iš visų atrankoje dalyvavusių žmonių turėjęs patirties scenoje, taip pat jis buvo dainų ir šokių vadovas grupėje „The Albino Revolution Cultural Troupe”, kuri stengėsi atkreipti dėmesį į albinosų medžioklės problematiką. Mes keliavome per skirtingus kultūrinius centrus, ieškodami vaikų, kurie galėtų atlikti Alias ir Salum vaidmenis. Darėme seminarą, kuriame pirmą kartą surengėme pokalbį apie svajones. Vaikai, kurie buvo išskirtinių istorijų pasakotojai, pasiliko. Mes labai džiaugėmės, kad seminaro metu sutikome Hamisi (vaidina Alias). Hamisi labai mūsų laukė, pasiruošęs dainą apie savo gyvenimą, kurią pats sukūrė. Filmavome jį kelias dienas, kad įsitikintume, jog jis gali dirbti tam tikromis nustatytomis sąlygomis. Jis buvo nepaprastas. Kai aš jam pasakiau, jog mes nufilmuosime filmą apie jį, jis tiesiog linktelėjo. Mergina, buvusi kambaryje paklausė jo: „Kodėl tu nesišypsai? Ar tu nesi laimingas?“ O jis atsakė: „Nėra būtina šypsotis, kad parodytum savo džiaugsmą“ ir tada nusijuokė. Štai ir viskas.

Labai sunku buvo rasti mergaitę, kuri vaidintų Antuanetę. Į atranką susirinko beveik 400 mergaičių iš vietinių mokyklų, kiekviena iš susirinkusiųjų buvo filmuojama. Glory Mbayuwayu į atranką atėjo su mama ir savo dvyne seserimi. Abi sesės yra išskirtinės aktorės, kurios natūraliai ir profesionaliai elgiasi su žmonėmis, su kuriais vyksta filmavimas. Jos yra labai protingos ir susikaupusios. Glory pasirodymo metu paprašiau jos apiplėšti banką, kol Hamisi vaidino kasininką. Scena buvo tokia įspūdinga, kad filmuojant antrą kartą, aš apsiverkiau. Ji turėjo gebėjimą dalintis savo jautrumu. Kai aš ją
lyginau su kita atrankoje dalyvavusia aktore, pasidarė aišku, jog ji vienintelė tinkama Antuanetės vaidmeniui. Filmavimo metu nebuvo nė akimirkos, kad kamera nesektų paskui jos istoriją.

Kokie momentai filmuojant buvo labiausiai jaudinantys, o kokie sunkiausi?

Kartą mes pakeitėme savo tvarkaraštį paskutinę minutę ir išvykome filmuoti į kitą vietą. Ten, kur nuvykome, liūtas buvo nužudęs dešimt žmonių. Kariai jį nušovė. Aš vis galvojau, kaip tas liūtas bėga per skurdų lauką. Galbūt tai buvo jo pirmasis kartas ir liūtas įsivaizdavo, jog žmonės yra lengvai pagaunami, jų oda nėra tokia kieta kaip laukinių gyvūnų, galbūt kai jis ten atsiduria, jam reikia medžioti daug dažniau, nes jis yra išstumtas iš savo natūralios buveinės, ir štai, užplūdus pasitenkinimui, jis yra nušaunamas karių.

Buvo daug sudėtingų momentų…

Vieną naktį mes išgirdome šaudymą ir sprogimą, galiausiai išsiaiškinome, jog tai senieji armijos ginklai, kurie susprogo sandėlyje. Raketos pasiekė net oro uostą ir aplinkinius kaimelius. Vienas iš berniukų Willy Wilson, kuris vaidino filme, turėjo evakuotis iš savo namų, nes bombos pradėjo kristi tiesiai ant jo namo stogo. Mes buvome sužeisti ir nutraukėme filmavimą beveik mėnesiui. Komandos nariai užsikrėtė maliarija, oda buvo stipriai išberta, diagnozuotas sunkus apsinuodijimas maistu. Ne kartą buvau pagalvojęs, kad mes daugiau taip nebegalime. Abejonės ir rūpesčiai padaro tave budriu ir priverčia
išspręsti problemas. Bendras procesas kiekvieną dieną verčia prisitaikyti vis prie naujų realijų.

Visa grupė buvo itin atsakinga. Kiekvienas iš grupės narių atliko misiją, kurios metu
pastūmėdavo vienas kitą, kad viskas pavyktų. Nei vienas iš jų neklausinėdavo, kaip ir
kodėl reikėdavo tai daryti. Mes turėjome daug energijos ir tai vedė mus į priekį. Buvo
laikas, kai reikėjo filmuoti daug žmonių. Tai buvo didžiulis išbandymas mūsų
įsitikinimams. Jei idėja yra gera, tu nebegalvoji apie tai, kaip belstis į duris kiekvieną rytą
tolimame miestelyje, tokioje vietoje, kur nesupranti vietinės kalbos. Tu tiesiog beldiesi į
kiekvienas duris, organizuoji miestelio susirinkimus, kurie suburia visus vienam tikslui –
padaryti kažką iš nieko su žmonėmis, kuriuos tu pažįsti vos kelias valandas, tačiau mes
turėjome daug fantazijos ir nebijojome ja dalintis. Tai pats gražiausias būdas apsikeisti
mintimis ir idėjomis. Išmesti viską, kas žmogų tempia žemyn, ir pasikliauti tik savo
fantazija, o tada vaidinti.

-Pokalbis paimtas iš 2013 metų Venecijos filmų festivalio Kritikų savaitės katalogo, parengė Anna Marija Pasetti.

presspack2